Blondinė ir kremas

Į daktarą kreipėsi blondinė, nukritusi nuo laiptų. Sako: – Lipau laiptais ir nukritau. Susimušiau. Skauda. – Imkite šio tepalo ir sutepkite vietas, kur kritote, – sako daktaras. Praeina diena ir pas daktarą ateina visas būrys žmonių su sumušimais: – Daktare, kažkokia kvaiša ištepė laiptus tepalu…

Geras – apie dievą ir kompiuterius.

Sukūrė mokslininkai superkompiuterį, galingiausią pasaulyje, tiesiog mąstantį. Ir uždavė jam klausimą:
– Ar dievas yra?
Kompiuteris pamąstė ir tarė:
– Nepakankamai informacijos, prijunkite mane prie visų kitų superkompiuterių.
Mokslininkai prijungė ir vėl paklausė. Kompiuteris atsakė:
– Nepakankamai informacijos, prijunkite mane prie visų pasaulio kompiuterių, kokie tik yra.
Mokslininkai vargais negalais taip padarė ir vėl paklausė to paties. Kompiuteris vėl atsakė:
– Vis dar nepakankamai informacijos. Prijunkite mane prie visų buitinių prietaisų, automobilių, visų įrengimų, kokie tik yra.
Mokslininkai ėmė plušėti ir po kelerių metų, per didžiausius vargus, jį prijungė. Tada vėl paklausė:
– Ar dievas yra?
Kompiuteris pamąstė ir tarė:
– Taip, dabar jau yra!

Anyta – second

Draugas susitinka kitą draugą ir klausia:
-Ko toks laimingas?
Draugas atsako:
-Ai,uošvienę palaidojau.
Draugas pasiūlo:
-Tai einam kapą aplankyti,gėlių padėsime.
Ateina,draugas ir mato iš po žemių nuogas užpakalis kyšo.
Draugas klausia:
-Tai kam dabar užpakalis išsikišęs?
Draugas atsako:
-Ai,kad man patogu dviratį statytis.:D

Anyta

Skambutis į duris. Vyras atidaro – ten uošvė.
– O! Laba diena, mama. Ar ilgam atvykot?
– Na, kol neatsibosiu…
– Tai ką, net arbatos neišgersit?

Iš pingvino dienoraščio, kažkur apie 1970-uosius

Pirmadienis

Šiandien jau šilta, viso labo minus dešimt. Ryte ant kranto išsikėlė dvi žmonių grupės. Kažką stato. Tie, kurie skurdžiau apsirengę, dažnai mini kažkokią tai motiną ir šaudosi pas turtingiau apsirengusius cigaretes.

Antradienis

Šiandien į mūsų kaimenę atėjo svečių. Vadino save vokiečiais ir vaišino bananais. Skanu.

Trečiadienis

Vakar vakare musų kaimenę aplankė rusai. Vaišino ugniniu vandeniu ir vadino mus čiukčiais. Po trečios stiklinės nugriuvau snapu į pusnį. Ryte pajutau, kad akys žvelgia į skirtingas puses. Turbūt bananų persivalgiau.

Ketvirtadienis

Buvau pas rusus. Žmogus su lokenų kailiniais parodė ranka į vokiečių pusę ir pasakė: „Atnešk bananų, čiukčia, tada įpilsiu“. Jo vardas Kostia. Labai širdinga asmenybė. Šįkart miegojome pusnyje dviese.

Sekmadienis

Vokiečiai duoda bananų vis nenoriau.

Antradienis

Vakar vokiečiai išvis nedavė bananų. Nudžioviau iš jų kažkokį gelžgalį su laidais ir atitempiau Kostiai. Jis pasakė, kad čiukčia šaunuolis ir įpylė stiklinę spirito. Paskui išgėrėm dar už sėkmingą biznį. Į pusnį miegoti nėjome, Kostia užmigo prie stalo, o aš taip ir nesugebėjau pasiekti durų.

Trečiadienis

Šiandien vokiečiai atėjo pas rusus ir reikalavo atiduoti anteną. Kostia pasakė jiems kažką rusiškai. Vokiečiai jo pasiūlymu nepasinaudojo ir išėjo nieko nepešę. Vakare atėjo daryti kratos mūsų kaimenėje. Ieškojo manęs, kad kažkokį kailį išdirbtų. Nieko sau mokesčiai už biznį!..

Ketvirtadienis

Naktį, kai visi miegojo, perridenau rusams visas vokiečių statines su saliarka. Pas vokiečius panika. Milžinas ryžas vokietis šaudė iš šautuvo ir rėkė: „Rusiše čiukčia – partizan!“ Durnius! Nereikėjo bananų spausti!

Penktadienis

Vokiečiai sėdi be kuro ir be radijo. Šiandien truputį atvėso (minus 40), ir jie sutiko sėstis už derybų stalo. Aš dabar gyvenu Kostios kambaryje. Jis sako, kad verslininkui reikalingas stogas.

Šeštadienis

Derybos tęsiasi. Vokiečiai vadina mane rusų mafiozu. Pasirodo, visos jų statinės su saliara buvo pažymėtos. Kostia pateikė jiems dokumentus, kurie liudijo, jog visos statinės buvo paimtos kaip trofėjai dar 1945 metais, generolo Mirošničenko tankų divizijos prasiveržimo į Špandau miestą metu.

Sekmadienis

Rusai pardavė vokiečiams statinę saliaros už 1000 eurų ir tris dėžes bananų. Ką ir bekalbėti, bananai – puiki užkanda! Pasinaudojęs pūga, nuėjau pas vokiečius ir atridenau statinę atgal. Kam taip padariau – pats nežinau. Turbūt iš principo.

Pirmadienis

Rusai grąžino vokiečiams statinę už 200 eurų ir butelį vyno. Dieve mano, kokią šlykštynę geria tie vokiečiai!

Trečiadienis

Rusai reikalauja už saliarką rublių, o pas vokiečius tik eurai. Kostia organizavo valiutos biržą. Euro kursas iškart ėmė smukti. Šiandien už rublį galima nusipirkti 176 eurus.

Šeštadienis

Vokiečiai prašo saliarkos į kreditą. Kostia žadėjo pagalvoti, o kol kas pasiūlė humanitarinę pagalbą – stiklinę saliaros į dieną. Man paaiškino, kad ši humaniška akcija pakels mūsų prestižą. Hm… sudėtingas reikalas tas biznis.

Sekmadienis

Vokiečių moterys prašosi pas mus į darbą. Jas galima suprasti – pas mus šilta ir linksma. O dabar tikriausiai bus dar linksmiau.

Pirmadienis

Kostia pareiškė, kad pas vokiečius nėra demokratijos. Ir jis visiškai teisus! Pas vokiečių viršininką – bjauri fizionomija, ir apskritai jis kažkoks spaudikas – dėl kažkokių nusususių poros tūkstančių eurų pergyvena.

Antradienis

Kostia nepasivargino paaiškinti vokiečiams, kaip kurti demokratiją, ir jie mušasi jau antrą dieną. O mes žiūrime. Baisiai įdomu. Aš šiandien stačiau 10 000 eurų už tą ryžą, bet vargšeliui pačioje muštynių pradžioje užvažiavo taburete per galvą. Tolimesniame demokratijos kūrime jis nebedalyvavo.

Trečiadienis

Tegyvuoja biznis! Rublio kursas vis kyla. Man paskyrė atskirą kabinetą ir apsaugą. Nieko nepadarysi, vokiečiai – ganėtinai laukinė tauta: trinasi aplink mūsų teritoriją su kirviais. Aha, papūskit man į uodegą, be apsauginių aš niekur nevaikštau!

Penktadienis

Kostia parodė man Ryžo išduotą raštelį. Dabar mano draugas valdo barono fon Šnapo pilį Vokietijoje. Pats Ryžas prieštaravo tokiai privatizacijai, bet jo draugai parodė jam taburetę ir jis greitai nusileido.

Trečiadienis

Žiemojimas eina į pabaigą. O gaila! Visai įmanomas daiktas, kad vokiečiams dar liko viena kita firma ar pilaitė. Kostia įkalbinėja mane važiuoti su juo į Rusiją. Sako, kad būtent dabar jo šaliai reikalingi tokie biznieriai kaip aš.

Be datos.

Lik sveika, Antarktida! Sako, kad Rusijoje yra daug darbo. Kostia sakė, kad šalia Rusijos gyvena ne tik vokiečiai, bet ir daugiau visokių tautų. Puiku. Vokiečiai pernelyg gerai mane pažįsta, o su kitais dar tik teks susipažinti. Vyručiai!.. Aš pas jus ateinu!..

Negyvenama sala

Sudužus laivui, į negyvenamą salą jūra išmetė vyrą, kiaulę ir šunį. Dienų dienas jie praleido saloje. Kiekvieną vakarą jie visi kartu eidavo žiūrėti saulėlydžio. Kartą, bežiūrint, dangus nusidažė gražia oranžine spalva. Vaizdas buvo toks romantiškas, kad vyrą užplūdo jausmai ir jam kiaulė pasidarė patraukli. Taigi jis ištiesė savo ranką, apkabino ją ir bandė pasibučiuoti. Šuniui tai nepatiko ir jis pradėjo grėsmingai urgzti kol vyras patraukė savo ranką nuo kiaulės. Jie ir toliau stebėjo saulėlydžius, tik nuo to laiko vyras sėdėjo nuošaliau nuo kiaulės. Vieną dieną, į salą bangos išmetė moterį. Vyras ją rūpestingai gydė, kol ji pasveiko. Ir galiausiai jai pasiūlė prisijungti kartu stebėti besileidžiančią saulę. Tą vakarą dangus vėl nusidažė romantiška oranžine spalva ir vyrą vėl užplūdo tie malonūs jausmai. Jis pasilenkė prie moters ausies ir tyliai jai sušnabždėjo:

…

– Gal gali pavedžioti šunį..?